Kasdien vis įsijungus socialinius tinklus ar naujienų portalus, į mus tiesiog pasileidžia srautas naujienų apie koronavirusą. Naujų ligos atvejų užfiksuota tiek, mirčių tiek. Žmonės praranda darbus. Šalių vadovai gūžčioja pečiais, nes neaišku, kada ši situacija baigsis. Instrukcija viena – užsidaryti namuose, vengti kontaktų, laukti, kada viskas baigsis.

Tarp šių naujienų įsipina ir pasidalinimai tų, kurie karantino metu jau spėjo išvalyti visus namus. Pradėjo reguliariai sportuoti. Mokosi naujų dalykų ar tiesiog jaukiai kepa pyragus.

O kas, jei pamačius naujienų srautą nesinori to pyrago kepti ar į rankas pasiimti naujos knygos? Tiesiog vienas jausmas – neramu. Gal net sunku pasakyti, kad neramu. Tiesiog prasčiau miegasi. Sunku susikaupti darbui. Erzina net menkiausios detalės. Apima tokia apatija, kad ryte nesinori keltis iš lovos – juk jau net nebeaišku, kuri čia savaitės diena. Ir kartu dar lydi kaltės jausmas, kad štai neproduktyviai, negerai leidžiame tą namie būti skirtą laiką, kuris, sprendžiant iš kitų žmonių nuotraukų ir įrašų, atrodo kaip labai jaukios atostogos su šeima.

Nerimas – normali būsena tokioje nenormalioje situacijoje. Kas prieš gerus metus būtų galėjęs pagalvoti, kad šiandien gyvensime kaip kokiame fantastiniame filme? Ir, deja, net neįsivaizduojame, nei kada, nei kaip šitas filmas baigsis.

Internetas šiandien pilnas patarimų, kaip su nerimu kovoti. Bet ar tikrai reikia kovoti? Juk daugybė jausmų, nustumtų į šoną, paskui gyvenime grįžta su dviguba jėga. Tad pabandykime bent truputį šį nerimą įsileisti. Pažinti jį, stebėti, skirti laiko su juo pabūti. Jei įprastai paskendę dienos reikaluose savo jausmams mes neatrandame laiko, pabandykime per karantiną bent truputį susipažinti su juo – mūsų nerimu. Kokios mintys sukasi jūsų galvoje? Kaip jaučiasi jūsų kūnas? Kaip jūs kvėpuojate? 

Stebėkite, tačiau nesiruoškite kovai. Pažintas jausmas – lengviau prijaukinamas, tad jis nesulaužys jūsų ir leis jums sulaukti, kada fantastinio filmo epizodas ateis į pabaigą.