Kliento jausmų ir emocijų tyrinėjimas, pažinimas yra viena svarbiausių egzistencinės terapijos užduočių. Neretai žmonės nenori „draugauti“ ne tik su negatyviais jausmais (kurie, beje, galbūt visai nepelnytai taip vadinami), bet ir su pozityviais. Man tai buvo netikėtas atradimas.

Šiuolaikinėje visuomenėje mūsų emocijoms tarsi nebėra vietos. Bėgame, skubame, dirbame ir planuojame – nelieka laiko pabūti patiems su savimi, pajausti ir iš tiesų patirti aplinkinį pasaulį, leisti susigulėti mintims, priimti „čia ir dabar“ akimirkos dovanojamą jausmų ir emocijų puokštę. Galiausiai mes nebenorime ir nebemokame išbūti su savo jausmais. Tai tampa per sunku ar netgi nepakenčiama. O savo ruožtu ir emocijos išmoksta „maskuotis“ ir mes jau nebesuprantame, ką ir kodėl jaučiame, ko iš tiesų norime, kas nulemia mūsų vienokį ar kitokį elgesį. Tada kreipiamės į specialistus, kad jie padėtų išnarplioti šią raizgalynę.

Savo raizgalynę teko bei dar ne kartą teks narplioti ir man pačiai. Pamenu, kaip man kaktomuša susidūrus su iki tol mano gynybinių mechanizmų labai kruopščiai nuo manęs slepiamais jausmais, aš klausdavau savo psichoterapeutės, ką gi man dabar su jais daryti. Atsakymas būdavo labai paprastas: „pabūk su jais“.

Skamba paprasčiau nei paprastai, bet mokytis (o ir mokyti to) yra tikras menas. Tuo mes ir užsiimame psichoterapijos metu. Emocijos yra mūsų kelrodės žvaigždės šiame procese. Mokomės pažinti jas ir save, išgryninti tikruosius elgesio motyvus, ieškome prasmių ir stengiamės suprasti, kaip būti ir išlikti ištikimiems patiems sau. 

Šiame nelengvame kelyje nėra blogų ar gerų emocijų. Jos visos turi teisę egzistuoti ir būti pripažintos, jos visos mums kažką byloja, o mūsų darbas yra tas žinutes iššifruoti. Tik pažinę savo emocijas ir jausmus, mes išmoksime su jais išbūti ir išreikšti konstruktyviais būdais.